Gamta – neišsenkantis maisto medžiagų, energijos, informacijos apie mus supančią aplinką, o taip pat dvasinio įkvėpimo šaltinis.
Pripratome girdėti žodį krizė ir tai visiškai nesuderinama su gamta. Pramonės, prekybos, ekonomikos išsivystymas privertė užmiršti mūsų senolių vaistus ir profilaktikos priemones, kurie auga mūsų darže, be jokių E, veiksmingi ir daug maloniau priimami mūsų organizmo. Beje – kiekvienas galime pasirinkti sau labiau priimtiną augalinės kilmės medžiagą. Ir vėl bus galima džiaugtis pilnaverčiu gyvenimu ir visiškai pozityviai žvelgti į krizę.
Bet pirmiausia – Žmogaus mintys turi įtakos jo sveikatai, todėl daugelio ligų priežasčių pirmiausia reikia ieškoti savyje.
Vaistinė agurklė – vartojami švieži lapai ir jauni ūgliai. Pasižymi priešuždegiminėmis, šlapimo ir prakaito išsiskyrimą skatinančiomis savybėmis. Jos preparatai gerina medžiagų apykaitą, sergant podagra, odos ligomis (egzemomis, žvyneline, neurodermitais), reguliuoja širdies darbą, veikia švelniai laisvinamai. Veiksminga sergant reumatu, kvėpavimo takų kataru, kai kuriomis nervų sistemos ligomis. Šviežios sultys tinka sergant karštine, skarlatina, raudoniuke, tulžies ir šlapimo pūslės akmenlige. Kvapas ir skonis primena šviežią agurką. Tinka pagardinti salotas, šaltus barščius.
Ridikai – vartojamos šaknys. Turi savybę iš organizmo šalinti blogąjį cholesterolį, padeda įsisavinti riebų maistą ir valo žarnyną. Turi antiseptinių savybių.
Bulvės – vartojami šakniavaisiai. Didelę bulvės dalį sudaro krakmolas, bet yra ir vitaminų, mikroelementų, aminorūgščių. Pagal vitamino C kiekį nenusileidžia apelsinams, citrinoms; taip pat yra vitaminų B1, B2, PP, kalio, todėl tinka sergant širdies-kraujagyslių ligomis, taip pat hipertonine liga.
Bulvių sultys vartojamos normalizuoti skrandžio rūgštingumui, mažina rėmens graužimą, raugėjimą, todėl tinka skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei, kolitui, gastritui. Bulvių sultimis gydomi odos uždegimai, egzemos, nudegimai.
Suvalgę 200 g. šviežių su lupenom virtų bulvių, gauname vitamino C paros normą. Žievelė apsaugo organizmą nuo kancerogenų.
Bulvė padeda nuo depresijos ir neurozių.
Šios daržovės veikia ne tik vidaus organus, bet ir odą. Ne veltui žalia lupta bulve nuo seno gydė išbėrimus, nudegimus, sumušimus.
Kopūstas – naudojama antžeminė dalis. Tai daržovė, kurioje gausu ląstelienos, pektinų, cukraus, vitaminų B, P, PP, J, U, galybė mineralinių medžiagų, organinių rūgščių. Ne mažiau nei apelsinuose yra vitamino C. Jis išlieka ir šviežiuose, ir raugintuose kopūstuose.
Šviežios kopūstų sultys tinka sergant skrandžio ar dvylikapirštės žarnos opalige, kolitu, kepenų ligomis.
Su kopūstų lapų košele gydomos opos, egzemos, nudegimai, pūliuojančios žaizdos. Taip pat tinka uždėti kopūsto lapu iš vidinės pusės.
Krienas – šviežios šaknys, jauni lapai. Turi mineralinių medžiagų, vitamino C, fitoncidų. Vartojamas apetitui gerinti, žarnyno bei virškinamojo trakto, tulžies latakų ligoms gydyti. Turi baktericidinių savybių, todėl patariama juo skalauti burną ir gerklę sergant angina, vartojama kaip skausmą malšinanti priemonė (sergant radikulitu, artritu, reumatu, podagra); aktyvuoja širdies kraujagyslių sistemą. Krieno lapai slopina skausmą.
Jų preparatai vartojami sergant infekcinėmis plaučių ligomis, šlapimtakių, šlapimo pūslės akmenlige. Padeda sergant skorbutu, mažakraujyste.
Pavilgai ir krienų masės kaukės vartojamos kosmetikoje pigmentinėms dėmėms ir strazdanoms pašalinti.
Česnakas – svogūnai ir lapai. Turi daug baltymų, riebalų, angliavandenių, vitaminų, mikro ir makroelementų , eterinių aliejų, kurie turi baktericidinių savybių, malšina skausmą; didina organizmo atsparumą peršalimo infekcijoms; mažina arterinį kraujospūdį, gerina širdies darbą ir apetitą; stimuliuoja virškinimą, mažina puvimo ir rūgimo procesus žarnyne; padeda geriau pasisavinti maistą. Česnake daug fitoncidų, pasižyminčių priešmikrobinėmis, priešgrybelinėmis, priešparazitinėmis savybėmis. Stiprina sekrecinį ir motorinį skrandžio ir žarnyno aktyvumą; efektyvus sergant ateroskleroze, inkstų akmenlige; stimuliuoja lytinę funkciją; veikia kaip regeneraciją, žaizdų gijimą stimuliuojanti priemonė; naudingas vėžinių susirgimų gydime, turi antioksidantinių savybių. Išoriškai vartojamas esant burnos ertmės uždegiminiams procesams; gydo nuospaudas ir egzemas, karpas ; stiprina plaukus; gydo bičių, nuodingų vabzdžių ir gyvačių įkandimus. Vartojamas klizmoms bei helmintų gydymui.
Kelias minutes kramtomas česnakas sunaikina visas bakterijas, esančias burnos ertmėje. Gripo profilaktikai į nosį įkišamas vatos tamponas su česnako tyrele.
Maistas ir vaistas. Gero apetito ir būkite sveiki! (bus daugiau)
2009 m. liepos 29 d., trečiadienis
2009 m. liepos 23 d., ketvirtadienis
MOTERS SVEIKATA
Grybeline moters lyties organų liga – makšties kandidoze – bent vieną kartą per gyvenimą serga 50–70 proc. moterų. Dėl įvairiausių priežasčių liga dažnai kartojasi. Ligą sukelia vienas iš daugelio grybelio Candida rūšių. Dažniausiai moters lyties organuose randamas baltasis balkšvagrybis (Candida albicans).
Veiksniai, skatinantys grybelinės makšties ligos išsivysyyma:
• Nėštumas. Nėštumo metu keičiasi hormonų ir makšties glikogeno kiekis. • Antibiotikų terapija. Plataus veikimo spektro antibiotikai, ypač tetraciklinų grupės, keičia natūralią makšties ir žarnyno mikrofloros sudėtį. • Nekontroliuojamas cukrinis diabetas. • Vaistų, slopinančių imunitetą (ypač ląstelinį), vartojimas. • Didelės estrogenų dozės – kai kuriuose geriamuosiuose kontraceptikuose. • Sintetinis apatinis trikotažas ir aptempti drabužiai (šis veiksnys padidina riziką susirgti makšties kandidoze net 2 kartus!). Ryškiausias kandidozės simptomas yra niežulys. Jis gali būti įvairaus intensyvumo ir prasideda dažniausiai savaitę prieš mėnesines. Jei vargina stiprus niežulys, išorinių lytinių organų ir tarpvietės, oda dažnai būna nukasyta, paraudusi, patinusi. Moteris skundžiasi graužimu ar deginimu pasišlapinus ar po lytinių santykių, dažnai makšties sausumu. Makšties gleivinė būna paraudusi. Kandidozei būdingos bekvapės „varškinės“ išskyros, prilipusios prie makšties sienelių, kurių dažniau būna nėščioms moterims. Rekomenduojama: • Dėvėti medvilninį apatinį trikotažą, stengtis kuo trumpiau būti su šlapiu maudymosi kostiumėliu. • Nenaudoti tamponų ir įklotų. • Gydyti sisteminę ligą (jei yra). • Neskirti trumpalaikių gydymo kursų.
Be to, svarbu stiprinti imunitetą.
Makšties infekcijos tikimybę didina analinis seksas. Makšties mikrobinė aplinka turi glaudų ryšį su žarnyno mikrobine aplinka, todėl norint išvengti makšties infekcijų, ypač toms, kurioms kandidozė kartojasi dažniau, reikėtų nevartoti saldaus maisto, pieno produktų, vengti vidurių užkietėjimų. Makšties kandidozė nėra lytiniu būdu plintanti liga. Mokslininkai, tyrę lytiškai plintančių ligų klinikų pacientus, nustatė, kad moterys, kurių lytiniai partneriai yra ligos sukėlėjo nešiotojai, daug dažniau serga kandidoze, tačiau, kita vertus, daugumai moterų staigi kandidozės pradžia neturi jokio ryšio su lytiniais santykiais. Ypatingų higienos priemonių, kurios padėtų išvengti candida grybelio, nėra. Tačiau neretai kvapai, dažai, cheminiai junginiai, o kartais ir augaliniai priedai, esantys higienos priemonėse, gali sukelti išorinių lytinių organų sudirginimą, uždegimą ir, patekę į makštį, pakeisti jos normalią mikroflorą. Klaidingai elgiasi moterys, kurios įvairias priemones intymiajai higienai naudoja makščiai plauti. Sveikai moteriai joks gydytojas nerekomenduos plauti makšties. Tokia „higiena“ ne tik neduos naudos, bet gali būti žalinga. Nereikia painioti išorinių lytinių organų apiplovimo su makšties plovimu – tai du skirtingi dalykai. Išplovus natūralias makšties mikrofloros bakterijas, lyties organų infekcinių ligų pavojus padidėja, nes organizmas netenka galimybės apsisaugoti nuo pavojingų patogeninių bakterijų bei virusų.
Makšties kandidozės gydymas gali būti vietinis ir sisteminis. Vietiškai galima gydyti makšties kremais, tabletėmis ar žvakutėmis. (Nėščios moterys gydomos tik vietinio poveikio priemonėmis.) Taikant sisteminį gydymą, skiriama geriamųjų vaistų.
Veiksniai, skatinantys grybelinės makšties ligos išsivysyyma:
• Nėštumas. Nėštumo metu keičiasi hormonų ir makšties glikogeno kiekis. • Antibiotikų terapija. Plataus veikimo spektro antibiotikai, ypač tetraciklinų grupės, keičia natūralią makšties ir žarnyno mikrofloros sudėtį. • Nekontroliuojamas cukrinis diabetas. • Vaistų, slopinančių imunitetą (ypač ląstelinį), vartojimas. • Didelės estrogenų dozės – kai kuriuose geriamuosiuose kontraceptikuose. • Sintetinis apatinis trikotažas ir aptempti drabužiai (šis veiksnys padidina riziką susirgti makšties kandidoze net 2 kartus!). Ryškiausias kandidozės simptomas yra niežulys. Jis gali būti įvairaus intensyvumo ir prasideda dažniausiai savaitę prieš mėnesines. Jei vargina stiprus niežulys, išorinių lytinių organų ir tarpvietės, oda dažnai būna nukasyta, paraudusi, patinusi. Moteris skundžiasi graužimu ar deginimu pasišlapinus ar po lytinių santykių, dažnai makšties sausumu. Makšties gleivinė būna paraudusi. Kandidozei būdingos bekvapės „varškinės“ išskyros, prilipusios prie makšties sienelių, kurių dažniau būna nėščioms moterims. Rekomenduojama: • Dėvėti medvilninį apatinį trikotažą, stengtis kuo trumpiau būti su šlapiu maudymosi kostiumėliu. • Nenaudoti tamponų ir įklotų. • Gydyti sisteminę ligą (jei yra). • Neskirti trumpalaikių gydymo kursų.
Be to, svarbu stiprinti imunitetą.
Makšties infekcijos tikimybę didina analinis seksas. Makšties mikrobinė aplinka turi glaudų ryšį su žarnyno mikrobine aplinka, todėl norint išvengti makšties infekcijų, ypač toms, kurioms kandidozė kartojasi dažniau, reikėtų nevartoti saldaus maisto, pieno produktų, vengti vidurių užkietėjimų. Makšties kandidozė nėra lytiniu būdu plintanti liga. Mokslininkai, tyrę lytiškai plintančių ligų klinikų pacientus, nustatė, kad moterys, kurių lytiniai partneriai yra ligos sukėlėjo nešiotojai, daug dažniau serga kandidoze, tačiau, kita vertus, daugumai moterų staigi kandidozės pradžia neturi jokio ryšio su lytiniais santykiais. Ypatingų higienos priemonių, kurios padėtų išvengti candida grybelio, nėra. Tačiau neretai kvapai, dažai, cheminiai junginiai, o kartais ir augaliniai priedai, esantys higienos priemonėse, gali sukelti išorinių lytinių organų sudirginimą, uždegimą ir, patekę į makštį, pakeisti jos normalią mikroflorą. Klaidingai elgiasi moterys, kurios įvairias priemones intymiajai higienai naudoja makščiai plauti. Sveikai moteriai joks gydytojas nerekomenduos plauti makšties. Tokia „higiena“ ne tik neduos naudos, bet gali būti žalinga. Nereikia painioti išorinių lytinių organų apiplovimo su makšties plovimu – tai du skirtingi dalykai. Išplovus natūralias makšties mikrofloros bakterijas, lyties organų infekcinių ligų pavojus padidėja, nes organizmas netenka galimybės apsisaugoti nuo pavojingų patogeninių bakterijų bei virusų.
Makšties kandidozės gydymas gali būti vietinis ir sisteminis. Vietiškai galima gydyti makšties kremais, tabletėmis ar žvakutėmis. (Nėščios moterys gydomos tik vietinio poveikio priemonėmis.) Taikant sisteminį gydymą, skiriama geriamųjų vaistų.
RŪKYMUI - NE!
Rūkymas yra viena iš narkomanijos rūšių. Tabako dūmuose esančios medžiagos sukelia plaučių ir širdies ligas.
Rūkymas sausina odą ir žmogus atrodo gerokai senesnis, nei iš tiesų yra.
Vien Lietuvoje dėl rūkymo kasmet miršta per 7000 žmonių, daugiausia darbingo amžiaus vyrų.
Rūkymas yra sudėtingas psichosocialinis-kultūrinis fenomenas, kurį sąlygoja šie veiksniai:
v Farmakologinis-biologinis ; specifinis nikotino poveikis į nervų sistemą bei psichiką ir individuali organizmo reakcija į tabaką yra esminiai veiksniai, lemiantys priklausomybės atsiradimą, jos laipsnį, rūkymo intensyvumą bei problemas metant rūkyti.
v Socialiniai veiksniai: rūkančių tėvų ir kitų suaugusių pavyzdys kaip elgesio modelis vaikams, bendraamžių grupės spaudimas, žiniasklaidos įtaka, tabako reklama.
v Psichologiniai veiksniai. Tiriant moksleivių asmenybės ypatumus pastebėta, kad rūkantys moksleiviai statistiškai patikimai skiriasi pažangumu, intelektu, drausmingumu, polinkiu impulsyviam ir destruktyviam elgesiui bei kitais bruožais, kurie būdingesni taipogi anksti pradedantiems vartoti alkoholį ir nelegalius narkotikus.
Įvairių tyrimų duomenimis apie 80 proc. rūkančiųjų pradeda rūkyti iki 18 metų, o nepradėjusieji rūkyti iki 205 m. – dažniausiai nebepradeda niekada.
Taigi absoliuti dauguma pradeda rūkyti dar nesubrendę ir nesuvokdami rūkymo sukeliamų pasekmių.
Tabako dūmuose randama per 4000 cheminių junginių, iš kurių apie 200 laikomi realiai kenksmingais sveikatai, o 40 yra patvirtinti A grupės kancerogenais.
Reguliaraus rūkymo pasekmės sveikatai priklauso nuo surūkomų cigarečių skaičiaus, rūkymo trukmės ir individualių organizmo savybių.
Pasekmės rūkančiojo sveikatai:
v Plaučių vėžys;
v Kitos vėžio formos;
v Lėtinis bronchitas;
v Kvėpavimo sistemos ligos;
v Išeminės širdies ligos;
v Vyrų nevaisingumas, didėja impotencijos tikimybė;
v Rūkančios moterys vėliau pastoja, dažniau būna nevaisingos, būna priešlaikinė menopauzė.
Pasyvus rūkymas – kvėpavimas tabako dūmais užterštu oru. Pasyvus rūkymas kenkia tiek suaugusiųjų, tiek vaikų sveikatai.
Tabako dūmai dirgina kvėpavimo takų ir akių gleivinę, pagreitina nuovargio atsiradimą, gali išprovokuoti galvos skausmus, krūtinės anginos, astmos priepuolį, paūminti alergines ligas.
Rūkant yra apnuodijamas oras tam, kuris nenori rūkyti!
Rūkydamas žmogus tampa priklausomas nuo cigarečių. Jis nori mesti rūkyti, bet negali.
Rūkančiąjam blogėja sveikata.
Pablogėja skonio ir uoslės pojūčiai.
Blogėja regėjimas.
Nuodijamas visas kūnas.
Ir tai daro žmogus – protingiausia būtybė žemėje?
Rūkymas sausina odą ir žmogus atrodo gerokai senesnis, nei iš tiesų yra.
Vien Lietuvoje dėl rūkymo kasmet miršta per 7000 žmonių, daugiausia darbingo amžiaus vyrų.
Rūkymas yra sudėtingas psichosocialinis-kultūrinis fenomenas, kurį sąlygoja šie veiksniai:
v Farmakologinis-biologinis ; specifinis nikotino poveikis į nervų sistemą bei psichiką ir individuali organizmo reakcija į tabaką yra esminiai veiksniai, lemiantys priklausomybės atsiradimą, jos laipsnį, rūkymo intensyvumą bei problemas metant rūkyti.
v Socialiniai veiksniai: rūkančių tėvų ir kitų suaugusių pavyzdys kaip elgesio modelis vaikams, bendraamžių grupės spaudimas, žiniasklaidos įtaka, tabako reklama.
v Psichologiniai veiksniai. Tiriant moksleivių asmenybės ypatumus pastebėta, kad rūkantys moksleiviai statistiškai patikimai skiriasi pažangumu, intelektu, drausmingumu, polinkiu impulsyviam ir destruktyviam elgesiui bei kitais bruožais, kurie būdingesni taipogi anksti pradedantiems vartoti alkoholį ir nelegalius narkotikus.
Įvairių tyrimų duomenimis apie 80 proc. rūkančiųjų pradeda rūkyti iki 18 metų, o nepradėjusieji rūkyti iki 205 m. – dažniausiai nebepradeda niekada.
Taigi absoliuti dauguma pradeda rūkyti dar nesubrendę ir nesuvokdami rūkymo sukeliamų pasekmių.
Tabako dūmuose randama per 4000 cheminių junginių, iš kurių apie 200 laikomi realiai kenksmingais sveikatai, o 40 yra patvirtinti A grupės kancerogenais.
Reguliaraus rūkymo pasekmės sveikatai priklauso nuo surūkomų cigarečių skaičiaus, rūkymo trukmės ir individualių organizmo savybių.
Pasekmės rūkančiojo sveikatai:
v Plaučių vėžys;
v Kitos vėžio formos;
v Lėtinis bronchitas;
v Kvėpavimo sistemos ligos;
v Išeminės širdies ligos;
v Vyrų nevaisingumas, didėja impotencijos tikimybė;
v Rūkančios moterys vėliau pastoja, dažniau būna nevaisingos, būna priešlaikinė menopauzė.
Pasyvus rūkymas – kvėpavimas tabako dūmais užterštu oru. Pasyvus rūkymas kenkia tiek suaugusiųjų, tiek vaikų sveikatai.
Tabako dūmai dirgina kvėpavimo takų ir akių gleivinę, pagreitina nuovargio atsiradimą, gali išprovokuoti galvos skausmus, krūtinės anginos, astmos priepuolį, paūminti alergines ligas.
Rūkant yra apnuodijamas oras tam, kuris nenori rūkyti!
Rūkydamas žmogus tampa priklausomas nuo cigarečių. Jis nori mesti rūkyti, bet negali.
Rūkančiąjam blogėja sveikata.
Pablogėja skonio ir uoslės pojūčiai.
Blogėja regėjimas.
Nuodijamas visas kūnas.
Ir tai daro žmogus – protingiausia būtybė žemėje?
2009 m. liepos 22 d., trečiadienis
Informacija, griaunanti "tradicinį" požiūrį į apsaugos nuo saulės priemones
Saulės kremai ir odos vėžys
Publikavo Andy , 2008-05-10 09:28 .
Gąsdinantys straipsniai
Vos tik sušilus orui ir dažniau šviečiant saulei pasirodo įvairūs straipsniai gąsdinantys žmones , kad saulė sukelia odos vėžį. Deja tie straipsniai būna užsakyti norint daugiau parduoti vėžį sukeliančio saulės kremo arba žurnalistai rašo nežinodami ką rašo ar neturėdami ką rašyti.
Ir tokio nesąmoningų straipsnių apie saulės pavojų yra prirašyta labai daug. Tačiau faktas yra tas, kad saulė yra naudinga ir reikalinga žmonių organizmui. Nes būnant saulėje organizmas gamina vitamina D, kuris atlieka labai daug svarbiu funkcijų.
Mūsų protėviai odos vėžiu nesirgo(ar beveik nesirgo) ir jie praleisdavo daug daugiau laiko atvirame ore, nei dabartinė karta ir nenaudojo jokių saulės kremų, kurie yra tik reklaminis triukas pinigams daryti. Pagal tyrimus, tarp lauke dirbančių žmonių (statybininkai, gelbėtojai) odos vėžys yra daug retesnis atvejis, nei tarp kitų profesijų žmonių. Šie du pavyzdžiai rodo, kad ne saulė yra odos vėžio priežastis.
Nudegimai yra pavojingi
Tiesa noriu įspėti, kad piktnaudžiavimas saule, kaip ir bet kuo kitu yra pavojingas ir dėl odos nudegimų vėliau gali išsivystyti odos vėžys.
Saulės kremai sukelia odos vėžį
Dauguma saulės kremų yra pagaminti iš sveikatai pavojingų chemikalų kurie kaip tik ir yra viena pagrindinių odos vėžio priežasčių.
Kodėl saulės kremai yra kenksmingi?
Saulės kremuose esantys chemikalai kaitinami saulėje virsta laisvaisiais radikalais, kurie kenkia odos ląstelėms ir taip sukelia odos vėžį.
Saulės kremuose esantys sintetinai chemikalai yra įsiurbiami per odą ir kaupiasi riebaliniame sluoksnyje. Kadangi šie chemikalai- toksinai yra svetimi žmogaus organizmui tai jis nežino ir nesugeba jų pašalinti.
Amerikos ligų kontrolės centro atliktas tyrimas parodė, kad 97% saulės kremų turi oxibenone (jis nėra nurodomas etiketėje). Yra manoma, kad šis chemikalas sukelia alergijas, sutrikdo hormonų pusiausvyrą, pažeidžia ląsteles. Šis chemikalas padaro odą pralaidžia kitiems saulės kremuose esantiems chemikalams.
Priedo kai kurie saulės kremai skatina estrogenų(moteriškų hormonų) gamybą ir tai berniukams sutrikdo lytinį vystymąsi, o vyrams erekciją. Moterims taip padidina menopauzės simptomus.
Šie chemikalai skatina estrogenų gamybą: benzophenone-3, homosalate, 4-methyl-benzylidene camphor (4-MBC), octyl-methoxycinnamate ir octyl-dimethyl-PABA.
Saulės kremuose randami estrogenai ir kiti chemikalai randami motinų piene, kas yra labai pavojinga kūdikiui.
Kiti pavojingi saulės kremuose randami toksinai ir chemikalai:
Para amino benzoic acid…
Octyl salicyclate…
Avobenzone…
Cinoxate…
Padimate O…
Dioxybenzone…
Phenylbenzimidazole…
Homosalate…
Sulisobenzone…
Menthyl anthranilate…
Trolamine salicyclate…
Octocrylene…
Dioxybenzone and oxybenzone Yra du vieni pavojingiausių laisvųjų radikalų, kurie sukelia vėžį.
Saulė ir vitaminas D
Kad žmogaus organizmas pasigamintų vitamino D(2000-4000 tarptautinių vienetų) reikia kad oda gautų saulės. Yra manoma, kad apnuoginus pusę kūno ir būnant saulėje bent 20 minučių per dieną organizmas pasigamina pakankamai vitamino D. Užtepus ant odos saulės kremo šis procesas sutrinka, nes saulės kremas blokuoja ultravioletinius spindulius (UVB), kurie kaip tik ir skatina vitamino D gamybą, bei paverčia į tokią formą , kad organizmas jį galėtų pasisavinti. O vien pakankamas vitamino D kiekis organizme padėtų išvengti 4 iš 5 vėžio atvejų(visų rūšių), deja to niekas neskelbia, nes tai nepelninga gobšioms ir korumpuotoms farmacijos kompanijos.
Ką naudoti vietoj saulės kremo?
Jei jus būnate laukė daug laiko ar norite ilgiau pasilepinti saulėje tai alyvuogių aliejus viena geriausių priemonių nuo odos nudegimų. Jis ne tik kad apsaugo oda nuo nudegimų ,bet jame esantys riebalai yra labai naudingi odai.
Saulė aktyviausia tarp 11 ir 14 valandos, ir būtent šiuo periodu reikia pabūti saulėje 15-20 min.. Nes tada UVB bangos yra geriausio ilgio vitaminui D gaminti. Bet reikia būti tik 15-20min. ir ne ilgiau. Ilgiau galima pabūti kitu metu, kai saulė mažiau aktyvi.
Kodėl daugėja odos vėžio atvejų?
Tyrimai parodė, saulės nudegimą ir odos vėžį sukelia, antioksidantų trūkumas – vitaminų A, C, E, kurie yra tarsi natūrali organizmo apsauga nuo ultravioletiniu spindulių. Šis antioksidantų trūkumas padaro odą pažeidžiamą ir tik tada dėl radiacijos odos ląstelės pradeda mutuoti(susidaro įvairūs apgamai, kurie vėliau gali tapti piktybiniais augliais - odos vėžys. Todėl jei jūsų organizmas su maistu gauna pakankamai antioksidantų jūs turite natūralią saulės apsaugą,(nepaisant to saulėje dengintis reikia atsargiai ir stebėti kaip jūsų organizmas reaguoja, jei oda pradeda tapti rausva reiktų ją pridengti) deja šiandiena tokių žmonių yra labai mažai, nes daugumos mityba yra nepilnavertė. Dėl papildų, tai pasakysiu tik tiek, kad tik aukštos kokybės papildai yra naudingi ir tokių Lietuvoje man dar neteko matyti. Beje aš jokių papildu neparduodu. Nes geros kokybės papildai brangiai kainuoja , o pigūs sintetiniai ne tik kad neduoda jokios naudos bet dar ir nuodija organizmą. Beje antikosidantai taip pat apsaugo akis nuo ultravioletinių spindulių žalos. Tada nereikėtų jokių saulės akinių , kurie dažnai yra prastos kokybės ir tik dar labiau atveria vyzdžius ir taip padidina ultravioletinių spindulių pralaidumą ir žalą akims.
Įdomus sutapimas, kad odos vėžio atvejus padažnėjimas sutampa su padidėjusiu saulės kremų pardavimu. Tai išvadas pasidarykit patys.
Chloruotas vanduo sukelia odos vėžį
Dar viena odos vėžio padažnėjimo priežastis yra chloruotas vanduo, nes chloras yra žalingas sveikatai ir chloruotą vandenį reikia filtruoti. Beje, plastikiniuose buteliuose parduodamas vanduo yra taip pat kenksmingas sveiktai, nes iš plastiko į vandenį patenka Bisphenolis A(BPA)
Soliariumai pažeidžia odos ląsteles ir skatina odos vėžį.
Tyrimas parodė , kad dirbtiniai ultravioletiniai spinduliai (soliariumai) pažeidžia odos DNR, kas veda į odos vėžį.. Todėl lankymasis soliariumuose labai padidina odos vėžio riziką ypač jei tai daroma dažnai. Soliariumuose naudojamos ultravioletinės lempos papildomai skleidžia tokius pat rentgeno aparatų spindulius.
Kodėl saulės kremas vis dar parduodamas?
O parduodamas todėl, kad tai labai pelninga. Todėl ir pasirodo straipsniai apie odos vėžio pavojų taip norint įbauginti žmones ir paskatinti saulės kremų pirkimą.
Kita priežastis yra ta, kad prireikia daug laiko kol mokslas išsiaiškina kad vienas ar kitas produktas kenkia sveikatai. Tik pagalvokit kiek metų praėjo kol buvo nustatyta rūkymo žala sveikatai, o po to praėjo dar keli dešimtmečiai kol rūkymas buvo uždraustas viešose vietose.
Suplonėjęs ozono sluoksnis neturi reikšmės .
Norvegijos vėžio instituto mokslininkų tyrimas parodė, kad nuo 1957 iki 1984 metų Norvegijoje melanomos (odos vėžio) atvejų padaugėjo 350% tarp vyrų ir 440% tarp moterų. Per šį laikotarpį virš Norvegijos esantis ozono sluoksnio storis nepakito, todėl mokslininkai daro išvadą, kad ozono sluoksnio suplonėjimas neturi tiesioginio ryšio su padažnėjusiais odos vėžio atvejais.
Tai, kas čia parašyta, gali Jus visiškai suklaidinti, tačiau atkreipti dėmesį – verta. Pinigai ir jų siekis yra toks begalinis, kad kartais pravartu padaryti palyginimą – kaip buvo gerokai prieš mus ir kaip yra dabar...
Publikavo Andy , 2008-05-10 09:28 .
Gąsdinantys straipsniai
Vos tik sušilus orui ir dažniau šviečiant saulei pasirodo įvairūs straipsniai gąsdinantys žmones , kad saulė sukelia odos vėžį. Deja tie straipsniai būna užsakyti norint daugiau parduoti vėžį sukeliančio saulės kremo arba žurnalistai rašo nežinodami ką rašo ar neturėdami ką rašyti.
Ir tokio nesąmoningų straipsnių apie saulės pavojų yra prirašyta labai daug. Tačiau faktas yra tas, kad saulė yra naudinga ir reikalinga žmonių organizmui. Nes būnant saulėje organizmas gamina vitamina D, kuris atlieka labai daug svarbiu funkcijų.
Mūsų protėviai odos vėžiu nesirgo(ar beveik nesirgo) ir jie praleisdavo daug daugiau laiko atvirame ore, nei dabartinė karta ir nenaudojo jokių saulės kremų, kurie yra tik reklaminis triukas pinigams daryti. Pagal tyrimus, tarp lauke dirbančių žmonių (statybininkai, gelbėtojai) odos vėžys yra daug retesnis atvejis, nei tarp kitų profesijų žmonių. Šie du pavyzdžiai rodo, kad ne saulė yra odos vėžio priežastis.
Nudegimai yra pavojingi
Tiesa noriu įspėti, kad piktnaudžiavimas saule, kaip ir bet kuo kitu yra pavojingas ir dėl odos nudegimų vėliau gali išsivystyti odos vėžys.
Saulės kremai sukelia odos vėžį
Dauguma saulės kremų yra pagaminti iš sveikatai pavojingų chemikalų kurie kaip tik ir yra viena pagrindinių odos vėžio priežasčių.
Kodėl saulės kremai yra kenksmingi?
Saulės kremuose esantys chemikalai kaitinami saulėje virsta laisvaisiais radikalais, kurie kenkia odos ląstelėms ir taip sukelia odos vėžį.
Saulės kremuose esantys sintetinai chemikalai yra įsiurbiami per odą ir kaupiasi riebaliniame sluoksnyje. Kadangi šie chemikalai- toksinai yra svetimi žmogaus organizmui tai jis nežino ir nesugeba jų pašalinti.
Amerikos ligų kontrolės centro atliktas tyrimas parodė, kad 97% saulės kremų turi oxibenone (jis nėra nurodomas etiketėje). Yra manoma, kad šis chemikalas sukelia alergijas, sutrikdo hormonų pusiausvyrą, pažeidžia ląsteles. Šis chemikalas padaro odą pralaidžia kitiems saulės kremuose esantiems chemikalams.
Priedo kai kurie saulės kremai skatina estrogenų(moteriškų hormonų) gamybą ir tai berniukams sutrikdo lytinį vystymąsi, o vyrams erekciją. Moterims taip padidina menopauzės simptomus.
Šie chemikalai skatina estrogenų gamybą: benzophenone-3, homosalate, 4-methyl-benzylidene camphor (4-MBC), octyl-methoxycinnamate ir octyl-dimethyl-PABA.
Saulės kremuose randami estrogenai ir kiti chemikalai randami motinų piene, kas yra labai pavojinga kūdikiui.
Kiti pavojingi saulės kremuose randami toksinai ir chemikalai:
Para amino benzoic acid…
Octyl salicyclate…
Avobenzone…
Cinoxate…
Padimate O…
Dioxybenzone…
Phenylbenzimidazole…
Homosalate…
Sulisobenzone…
Menthyl anthranilate…
Trolamine salicyclate…
Octocrylene…
Dioxybenzone and oxybenzone Yra du vieni pavojingiausių laisvųjų radikalų, kurie sukelia vėžį.
Saulė ir vitaminas D
Kad žmogaus organizmas pasigamintų vitamino D(2000-4000 tarptautinių vienetų) reikia kad oda gautų saulės. Yra manoma, kad apnuoginus pusę kūno ir būnant saulėje bent 20 minučių per dieną organizmas pasigamina pakankamai vitamino D. Užtepus ant odos saulės kremo šis procesas sutrinka, nes saulės kremas blokuoja ultravioletinius spindulius (UVB), kurie kaip tik ir skatina vitamino D gamybą, bei paverčia į tokią formą , kad organizmas jį galėtų pasisavinti. O vien pakankamas vitamino D kiekis organizme padėtų išvengti 4 iš 5 vėžio atvejų(visų rūšių), deja to niekas neskelbia, nes tai nepelninga gobšioms ir korumpuotoms farmacijos kompanijos.
Ką naudoti vietoj saulės kremo?
Jei jus būnate laukė daug laiko ar norite ilgiau pasilepinti saulėje tai alyvuogių aliejus viena geriausių priemonių nuo odos nudegimų. Jis ne tik kad apsaugo oda nuo nudegimų ,bet jame esantys riebalai yra labai naudingi odai.
Saulė aktyviausia tarp 11 ir 14 valandos, ir būtent šiuo periodu reikia pabūti saulėje 15-20 min.. Nes tada UVB bangos yra geriausio ilgio vitaminui D gaminti. Bet reikia būti tik 15-20min. ir ne ilgiau. Ilgiau galima pabūti kitu metu, kai saulė mažiau aktyvi.
Kodėl daugėja odos vėžio atvejų?
Tyrimai parodė, saulės nudegimą ir odos vėžį sukelia, antioksidantų trūkumas – vitaminų A, C, E, kurie yra tarsi natūrali organizmo apsauga nuo ultravioletiniu spindulių. Šis antioksidantų trūkumas padaro odą pažeidžiamą ir tik tada dėl radiacijos odos ląstelės pradeda mutuoti(susidaro įvairūs apgamai, kurie vėliau gali tapti piktybiniais augliais - odos vėžys. Todėl jei jūsų organizmas su maistu gauna pakankamai antioksidantų jūs turite natūralią saulės apsaugą,(nepaisant to saulėje dengintis reikia atsargiai ir stebėti kaip jūsų organizmas reaguoja, jei oda pradeda tapti rausva reiktų ją pridengti) deja šiandiena tokių žmonių yra labai mažai, nes daugumos mityba yra nepilnavertė. Dėl papildų, tai pasakysiu tik tiek, kad tik aukštos kokybės papildai yra naudingi ir tokių Lietuvoje man dar neteko matyti. Beje aš jokių papildu neparduodu. Nes geros kokybės papildai brangiai kainuoja , o pigūs sintetiniai ne tik kad neduoda jokios naudos bet dar ir nuodija organizmą. Beje antikosidantai taip pat apsaugo akis nuo ultravioletinių spindulių žalos. Tada nereikėtų jokių saulės akinių , kurie dažnai yra prastos kokybės ir tik dar labiau atveria vyzdžius ir taip padidina ultravioletinių spindulių pralaidumą ir žalą akims.
Įdomus sutapimas, kad odos vėžio atvejus padažnėjimas sutampa su padidėjusiu saulės kremų pardavimu. Tai išvadas pasidarykit patys.
Chloruotas vanduo sukelia odos vėžį
Dar viena odos vėžio padažnėjimo priežastis yra chloruotas vanduo, nes chloras yra žalingas sveikatai ir chloruotą vandenį reikia filtruoti. Beje, plastikiniuose buteliuose parduodamas vanduo yra taip pat kenksmingas sveiktai, nes iš plastiko į vandenį patenka Bisphenolis A(BPA)
Soliariumai pažeidžia odos ląsteles ir skatina odos vėžį.
Tyrimas parodė , kad dirbtiniai ultravioletiniai spinduliai (soliariumai) pažeidžia odos DNR, kas veda į odos vėžį.. Todėl lankymasis soliariumuose labai padidina odos vėžio riziką ypač jei tai daroma dažnai. Soliariumuose naudojamos ultravioletinės lempos papildomai skleidžia tokius pat rentgeno aparatų spindulius.
Kodėl saulės kremas vis dar parduodamas?
O parduodamas todėl, kad tai labai pelninga. Todėl ir pasirodo straipsniai apie odos vėžio pavojų taip norint įbauginti žmones ir paskatinti saulės kremų pirkimą.
Kita priežastis yra ta, kad prireikia daug laiko kol mokslas išsiaiškina kad vienas ar kitas produktas kenkia sveikatai. Tik pagalvokit kiek metų praėjo kol buvo nustatyta rūkymo žala sveikatai, o po to praėjo dar keli dešimtmečiai kol rūkymas buvo uždraustas viešose vietose.
Suplonėjęs ozono sluoksnis neturi reikšmės .
Norvegijos vėžio instituto mokslininkų tyrimas parodė, kad nuo 1957 iki 1984 metų Norvegijoje melanomos (odos vėžio) atvejų padaugėjo 350% tarp vyrų ir 440% tarp moterų. Per šį laikotarpį virš Norvegijos esantis ozono sluoksnio storis nepakito, todėl mokslininkai daro išvadą, kad ozono sluoksnio suplonėjimas neturi tiesioginio ryšio su padažnėjusiais odos vėžio atvejais.
Tai, kas čia parašyta, gali Jus visiškai suklaidinti, tačiau atkreipti dėmesį – verta. Pinigai ir jų siekis yra toks begalinis, kad kartais pravartu padaryti palyginimą – kaip buvo gerokai prieš mus ir kaip yra dabar...
Kaip apsisaugoti nuo odos grybelio
Grybelinė infekcija – viena dažniausiai pasitaikančių pėdos ligų. Ji yra dviejų rūšių: onichomikozė – nagų grybelinė infekcija, dažniausiai pasitaikanti vyresniems, 50-65 metų amžiaus žmonėms; tinea pedis – grybelinė pėdų odos infekcija dažniau serga vaikai ir jauni žmonės.
Didesnė rizika susirgti yra tiems žmonėms, kuriems yra medžiagų apykaitos, vegetacinės nervų sistemos, periferinės kraujotakos sutrikimų, serga lėtinėmis vidaus organų ligomis. Riziką didina ir imuninės sistemos nusilpimas, senyvas amžius, taip pat ilgalaikis antibiotikų, gliukokortikoidų ir kai kurių kitų vaistų vartojimas, padidėjęs prakaitavimas.
Grybeliu galima užsikrėsti nuo grybelio sporomis užterštų daiktų bei aplinkos.
Dažniausiai užsikrečiama vaikščiojant basomis pirtyse, baseinuose, sporto salėse, dušuose.
Taip pat galima užsikrėsti per svetimą avalynę, higienos reikmenis, nešvarius pedikiūro instrumentus ir kt.
Kartais grybelinei ligai palankios sąlygos gali atsirasti dėl per dažno šarminių ploviklių, suardančių natūralų apsauginį rūgštinį odos barjerą, naudojimo, sintetinių kojinių ir pėdkelnių dėvėjimo, uždaros avalynės, skatinančios prakaitavimą, jos pralaidumo padidėjimą, avėjimo.
Grybelio sporos aplinkoje išlieka ilgus metus, todėl tikimybė užsikrėsti per rūbus, rankšluosčius, avalynę išlieka pakankamai didelė.
Grybelinė infekcija labiau „mėgsta“ sergančiuosius cukriniu diabetu, kraujagyslių ligomis, turinčius antsvorio, alergiškus bei aktyviai sportuojančius.
Negydoma infekcija išplinta, liga tampa lėtinė, vargina kosmetinės problemos.
Efektyviai gydant grybelį, galima išgydyti, tačiau išlieka šių ligų atsinaujinimo galimybė.
Labai svarbi – ideali švara ir higiena. Būtina naudoti atskirą patalynę, avalynę, šlepetes, rankšluostį, kempinę, higienos reikmes.
Medvilninės kojinės patalynė yra virinami 15 min., vonia ar vonios kilimėliai plaunami karštu vandeniu, o avalynė dezinfekuojama specialiu tirpalu.
· Profilaktiškai pėdas, tarpupirščius bei avalynę purkškite grybelį naikinančiais preparatais.
· Svečiuose, viešbučiuose ir kitose svetimose vietose nevaikščiokite basomis.
· Visais būdais mažinkite pėdų prakaitavimą.
Ligą galima pažinti iš būdingų simptomų:
· Užsikrėtus grybeliu, pėdos, tarpupirščiai pradžioje nedaug pleiskanoja, oda gali parausti. Dažnai šią ligą lydi stiprus niežulys, kartais deginimo jausmas. Kadangi neretai subjektyvių simptomų visai nebūna, žmogus nesigydo ir platina infekciją.
· Lengviausia pėdų grybelio forma – šerpetojanti. Ji pasireiškia padų, tarpupirščių pleiskanojimu, nedideliu niežuliu. Vėlyvesniu ligos periodu gali atsirasti įtrūkimų po pirštais ar kulnuose. Esant sunkesnei ligos formai, gali būti tarpupirščių įtrūkimų, pūslelių, pasireikšti maceracija, epidermio atsisluoksniavimas, dar sunkesniais atvejais – šlapiavimas bei nemalonus kvapas.
Jeigu yra bent menkiausias galimo užsikrėtimo įtarimas, reikia profilaktiškai tikrintis, ar neišsivystė grybelinė infekcija.
Kaip išvengti grybelio?
· Dažnai plauti kojas, rūpestingai jas nušluostyti, ypač tarpupirščių odą
· Nagus kirpti reguliariai ir taisyklingai: kerpami tiesiai, kampučiai neapvalinami
· Neskolinti asmeninio naudojimo rankšluosčių, avalynės
· Maudantis dušuose, baseinuose būtina avėti gumines šlepetes
· Vengti uždaros ir ankštos avalynės, kai galima avėti basutes ar atviras šlepetes, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti tarp pėdų pirštų, vengti šilumos, drėgmės
· Mūvėti medvilnines, pusvilnės ar vilnones puskojines
· Dažnai keisti puskojines, kojines, pėdkelnes
· Neavėti svetimos avalynės, ypač vasarą
· Po apsilankymo viešose maudynėse, pirtyse tarpupirščių, pėdų odą patepti dezinfekuojamuoju dezodorantu.
Grybelio gydymas
· Grybelis gydomas ambulatoriškai.
· Pėdos grybeliui paprastai pakanka vietinio gydymo.
· Kai oda pažeista, pakanka ją tepti gydomuoju tepalu 2 kartus per dieną 4-6 savaites.
· Jei grybelis pažeidė ir nagus (t.y. pakito nago plokštelės išvaizda, spalva, forma), greičiausiai teks vartoti ir geriamųjų vaistų.
· Gydant grybelį kartu būtina ir dezinfekuoti avalynę.
· Pagijus, imunitetas neįgyjamas ir galima užsikrėsti vėl. Todėl norint išvengti šios nemalonios infekcijos bei ilgai trunkančio gydymo, labai svarbu kasdieniniame gyvenime laikytis higienos ir ligos profilaktikos taisyklių.
· Abiem atvejais gydymas trunka 3-4 mėnesius.
· Laiku pastebėtas ir neįsisenėjęs nagų grybelis išgydomas greičiau, todėl pastebėjus pirmuosius infekcijos simptomus, kuo skubiau reikia kreiptis pas gydytoją dermatologą.
Didesnė rizika susirgti yra tiems žmonėms, kuriems yra medžiagų apykaitos, vegetacinės nervų sistemos, periferinės kraujotakos sutrikimų, serga lėtinėmis vidaus organų ligomis. Riziką didina ir imuninės sistemos nusilpimas, senyvas amžius, taip pat ilgalaikis antibiotikų, gliukokortikoidų ir kai kurių kitų vaistų vartojimas, padidėjęs prakaitavimas.
Grybeliu galima užsikrėsti nuo grybelio sporomis užterštų daiktų bei aplinkos.
Dažniausiai užsikrečiama vaikščiojant basomis pirtyse, baseinuose, sporto salėse, dušuose.
Taip pat galima užsikrėsti per svetimą avalynę, higienos reikmenis, nešvarius pedikiūro instrumentus ir kt.
Kartais grybelinei ligai palankios sąlygos gali atsirasti dėl per dažno šarminių ploviklių, suardančių natūralų apsauginį rūgštinį odos barjerą, naudojimo, sintetinių kojinių ir pėdkelnių dėvėjimo, uždaros avalynės, skatinančios prakaitavimą, jos pralaidumo padidėjimą, avėjimo.
Grybelio sporos aplinkoje išlieka ilgus metus, todėl tikimybė užsikrėsti per rūbus, rankšluosčius, avalynę išlieka pakankamai didelė.
Grybelinė infekcija labiau „mėgsta“ sergančiuosius cukriniu diabetu, kraujagyslių ligomis, turinčius antsvorio, alergiškus bei aktyviai sportuojančius.
Negydoma infekcija išplinta, liga tampa lėtinė, vargina kosmetinės problemos.
Efektyviai gydant grybelį, galima išgydyti, tačiau išlieka šių ligų atsinaujinimo galimybė.
Labai svarbi – ideali švara ir higiena. Būtina naudoti atskirą patalynę, avalynę, šlepetes, rankšluostį, kempinę, higienos reikmes.
Medvilninės kojinės patalynė yra virinami 15 min., vonia ar vonios kilimėliai plaunami karštu vandeniu, o avalynė dezinfekuojama specialiu tirpalu.
· Profilaktiškai pėdas, tarpupirščius bei avalynę purkškite grybelį naikinančiais preparatais.
· Svečiuose, viešbučiuose ir kitose svetimose vietose nevaikščiokite basomis.
· Visais būdais mažinkite pėdų prakaitavimą.
Ligą galima pažinti iš būdingų simptomų:
· Užsikrėtus grybeliu, pėdos, tarpupirščiai pradžioje nedaug pleiskanoja, oda gali parausti. Dažnai šią ligą lydi stiprus niežulys, kartais deginimo jausmas. Kadangi neretai subjektyvių simptomų visai nebūna, žmogus nesigydo ir platina infekciją.
· Lengviausia pėdų grybelio forma – šerpetojanti. Ji pasireiškia padų, tarpupirščių pleiskanojimu, nedideliu niežuliu. Vėlyvesniu ligos periodu gali atsirasti įtrūkimų po pirštais ar kulnuose. Esant sunkesnei ligos formai, gali būti tarpupirščių įtrūkimų, pūslelių, pasireikšti maceracija, epidermio atsisluoksniavimas, dar sunkesniais atvejais – šlapiavimas bei nemalonus kvapas.
Jeigu yra bent menkiausias galimo užsikrėtimo įtarimas, reikia profilaktiškai tikrintis, ar neišsivystė grybelinė infekcija.
Kaip išvengti grybelio?
· Dažnai plauti kojas, rūpestingai jas nušluostyti, ypač tarpupirščių odą
· Nagus kirpti reguliariai ir taisyklingai: kerpami tiesiai, kampučiai neapvalinami
· Neskolinti asmeninio naudojimo rankšluosčių, avalynės
· Maudantis dušuose, baseinuose būtina avėti gumines šlepetes
· Vengti uždaros ir ankštos avalynės, kai galima avėti basutes ar atviras šlepetes, kad oras galėtų laisvai cirkuliuoti tarp pėdų pirštų, vengti šilumos, drėgmės
· Mūvėti medvilnines, pusvilnės ar vilnones puskojines
· Dažnai keisti puskojines, kojines, pėdkelnes
· Neavėti svetimos avalynės, ypač vasarą
· Po apsilankymo viešose maudynėse, pirtyse tarpupirščių, pėdų odą patepti dezinfekuojamuoju dezodorantu.
Grybelio gydymas
· Grybelis gydomas ambulatoriškai.
· Pėdos grybeliui paprastai pakanka vietinio gydymo.
· Kai oda pažeista, pakanka ją tepti gydomuoju tepalu 2 kartus per dieną 4-6 savaites.
· Jei grybelis pažeidė ir nagus (t.y. pakito nago plokštelės išvaizda, spalva, forma), greičiausiai teks vartoti ir geriamųjų vaistų.
· Gydant grybelį kartu būtina ir dezinfekuoti avalynę.
· Pagijus, imunitetas neįgyjamas ir galima užsikrėsti vėl. Todėl norint išvengti šios nemalonios infekcijos bei ilgai trunkančio gydymo, labai svarbu kasdieniniame gyvenime laikytis higienos ir ligos profilaktikos taisyklių.
· Abiem atvejais gydymas trunka 3-4 mėnesius.
· Laiku pastebėtas ir neįsisenėjęs nagų grybelis išgydomas greičiau, todėl pastebėjus pirmuosius infekcijos simptomus, kuo skubiau reikia kreiptis pas gydytoją dermatologą.
2009 m. liepos 20 d., pirmadienis
Kad užkirsti kelią į nelaimę
PASIMETUS MIESTE
Nepažįstamame mieste ar net dideliame prekybos centre labai nesunku pasiklysti. Taip gali nutikti, ne tik išvykus į ekskursiją su klasės draugais, bet ir vaikščiojant su tėvais... Pasimetę nežinomoje vietoje, vaikai daro didžiausią klaidą blaškydamiesi iš vietos į vietą ir taip apsunkindami paiešką jų ieškotojams. Pasimetęs nuo kompanijos vaikas turi būti vienoje vietoje ir stebėti aplinką, nes tėvai ar grupė, su kuria jis vyko, tikrai jo ieškos.
Pasiklydus prekybos centre, galima kreiptis į prekybos centro darbuotojus, kad jie informaciją apie pasimetusį vaiką paskelbtų per prekybos centro radiją. Taip pat galima kreiptis pagalbos į uniformuotus pareigūnus: policininkus, ugniagesius, kariūnus, apsaugos darbuotojus. Tokiais atvejais vaikas turi žinoti savo vardą, pavardę, namų adresą ir telefono numerį.
PASIKLYDUS MIŠKE
Kaip vaikas galėtų pagelbėti pats sau ir jo ieškotojams? Pirmiausia siūloma susirasti „draugą“. Tiesa, draugas šiuo atveju bus šiek tiek kitoks nei įprastai, bet jis tikrai padės vaikui laukti, kol jis bus surastas. Natūralu, kad miške geriausia draugu pasirinkti medį. Medis turėtų augti toje vietoje, kur vaikas pasiklydo, būti gana didelis, plačiu vainiku. Tegul vaikas jį apsikabina, pasikalba su juo, „susidraugauja“, gali net įsirengti iš samanų, šakų guolį po juo. Svarbu, kad paklydėlis liktų vienoje vietoje, kad neklaidžiotų po mišką.
Pasiklydęs vaikas turi stengtis pranešti apie savo vietą daiktais ir garsais. Pavyzdžiui, kaip nors neįprastai papuošti savo medį. Puošti medį galima viskuo, ką įmanoma rasti miške ir kas galėtų atkreipti ieškančiųjų dėmesį. Tinka saldainių popieriukai, plastiko butelis, samanos, dėmesį atkreips ir ant medžio šakų „užšokusios“ šakelės su vaisiais. Galima ir kitaip pažymėti savo buvimo vietą. Pavyzdžiui, palikti sutartinį ženklą – tris atžymas aplink vietą, kur jis yra įsirengęs savo laikiną būstą. Atžymas galima padaryti, koja užbrėžus tris brūkšnius, sudėjus juos iš šakų, kankorėžių ar kt. Pažymėti reikėtų iš kelių pusių aplink savo buvimo vietą. Neįprastai papuoštas medis, padarytos atžymos – pastebimi signalai, juos gelbėtojai pastebės netgi nakties metu.
Kiekvienas vaikas, eidamas į žygį, turėtų pasiimti švilpuką. Jis miške tikrai pravers. Vaikai gali susitarti signalus, kuriais informuos vieni apie kitus, nutikus bėdai. Pasiklydęs vaikas švilpuku galės duoti aiškų signalą jo ieškantiems.
SAUGUS ELGESYS VANDENYJE
Pagrindiniai pavojai maudantis:
o nepažįstamas krantas;
o mėšlungis;
o stipri srovė;
o šokas, netikėtai įkritus į vandenį.
Pagrindinės maudymosi taisyklės:
o niekada neplaukite į ežerą audros metu ar naktį;
o neplaukite vienas;
o plaukite tik saugiose vietose;
o žinokite, koks vandens telkinio gylis ir kokios vandens telkinio ypatybės;
o maudantis negalima kramtyti gumos ar valgyti;
o mokykitės plaukti.
Maudantis upėje, netikėtai gali pagauti stipri srovė. Tokiu atveju nereikėtų eikvoti jėgų kovojant su tėkme. Jei taip atsitiko, upe reikia plaukti pasroviui, šiek tiek įstrižai, po truputį artėjant link kranto. Jei upė vingiuota, reikia plaukti link upės vingio vidurio - ten srovė yra silpnesnė.
Maudantis jūroje, jei krantas toli, neeikvoti jėgų kovojant su bangomis, mėginant plaukti į krantą. Artėjant kiekvienai naujai bangai, stengtis energingai dirbti rankomis ir kojomis, kad praplauktumėt bangos ketera kiek galima toliau. Kai tik banga praeina, atsipalaiduokite ir laukite kitos. Kai pasieksite krantą, lipkite iš vandens tik tada, kai bangos ketera atsitrauks nuo jūsų. Lipdami į krantą stenkitės įsikabinti į ką nors tvirtą, kad atėjusi kita banga jūsų nenutemptų gilyn. Maudytis jūroje audros metu draudžiama
Jeigu į vandenį gilioje vietoje įkrito nemokantis plaukti, viskas, ką galima padaryti – tai mėginti kuo ilgiau išsilaikyti vandenyje. Siūloma keletas išsilaikymo būdų:
1. Atsigulti ant vandens, veidu į vandenį, plačiai išskėtus į šonus rankas, kvėpuoti kiek įmanoma rečiau ir giliau.
2. Judinti kojas taip, tarsi mintumėte dviračio pedalus, o rankomis mojuoti vandenyje, perkeliant ant jų dalį kūno svorio ir laikant pusiausvyrą.
Jeigu maudantis sutraukė mėšlungis:
o pirmiausia reikia atsigulti ant nugaros;
o jeigu mėšlungis sutraukė priekinius šlaunies raumenis, reikia gulint ant nugaros ištiesti koją ir patempti pėdą į priekį;
o jeigu mėšlungis sutraukė nugarinius šlaunies raumenis, ištiesus koją, pėdą lenkti į save;
o jeigu mėšlungis stipriai sutraukė ir skausmas gana didelis, o koja pati neišsitiesia, reikia mėginti ją ištiesti rankomis;
o galiausiai sutrauktą raumenį siūloma trinti ir gnaibyti, kol pajusite, kad jis suminkštėjo;
o kai mėšlungis praeina, galima plaukti į krantą, bet rekomenduojama tai daryti jau kitu plaukimo stiliumi.
Gaisro pavojai
Didžiausią pavojų žmonėms gaisro metu kelia liepsna, karštis ir degimo metu išsiskiriančios nuodingos dujos bei dūmai. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms, gali atsirasti dar dviejų rūšių pavojai: kritiškai sumažėjęs deguonies kiekis patalpose ir sprogimas.
Liepsna - labiausiai matoma gaisro sudėtinė dalis. Liepsna - degančios dujos ir garai, kurie išsiskiria daugelio kietų medžiagų degimo metu. Ji ryški ir karšta, todėl dažniausiai žmonės ją laiko didžiausiu gaisro pavojum. Degant medienai, liepsnos temperatūra yra 850-14000C, degant naftos produktams – 1100-13000C. Liepsna gaisro metu išskiria šilumą (karštį). Dalis tos šilumos sunaudojama degimo produktams kaitinti, kita dalis išsisklaido kaip šiluminiai spinduliai, kurie kaitina aplinką ir aplink esančius daiktus.
Atvira ugnis visada pavojinga žmogui, nes liepsna nudegina. Dar pavojingesnė šiluma – karštis, kuris gali nudeginti kūną, akis. Kai aplinkos temperatūra 710C, antro laipsnio nudegimą galima gauti per 26 sekundes. Jei temperatūra 1000C , gali užtekti 15 sekundžių.
Gaisro metu pavojingas ir karštas oras, kuriuo tenka kvėpuoti. Temperatūra kambaryje gali pasiekti 1000 laipsnių. Esant tokiai temperatūrai, apdega kvėpavimo takai, net plaučiai, o drabužiai, ypač jeigu jie pagaminti iš sintetinių medžiagų, lydosi ir limpa prie odos.
Ugnis sunaikina turtą, joje galima sudegti, tačiau dažniausiai žmonės gaisruose žūva ne dėl ugnies ar karščio, o dėl sumažėjusio patalpoje deguonies kiekio arba apsinuodijimo toksiškais degimo produktais, t. y. dūmais ir nuodingomis dujomis. Degimo metu į aplinką išsiskiria daug įvairių toksiškų dujų. Jų įkvėpus galima ne tik sunkiai apsinuodyti, bet ir mirti. Žmogus gali prarasti sąmonę, uždusti ar apsinuodyti per 2-3 minutes.
Tiršti juodi dūmai, išsiskiriantys degimo metu, pavojingi dar ir tuo, kad mažina matomumą ir graužia akis. Kad greitai išeitų iš pavojingos patalpos, žmonės turi gerai matyti evakuacinius išėjimus, rodykles, rodančias išėjimo kryptį, o uždūmintose patalpose, ypač nepažįstamuose pastatuose, masinėse žmonių susibūrimo vietose, kiekvienas juda, kaip jam atrodo, tinkama, o iš tikrųjų skirtinga kryptimi. Evakuacija tampa chaotiška, prasideda panika. Tai labai pavojingas gaisro faktorius. Žmogų apima baimė, kuri temdo sąmonę ir gebėjimą blaiviai mąstyti. Žmogus nebesugeba susiorientuoti ir teisingai įvertinti situaciją.
Ugnis išdegina iš patalpos deguonį. Sumažėjus deguonies kiekiui vos trim procentais (iki 18 %), labai pablogėja žmogaus organizmo judėjimo funkcijos, o būti patalpoje, kurioje deguonies kiekis ore sumažėjęs iki 14 proc., yra mirtinai pavojinga.
Dar vienas gaisro pavojus – sprogimas. Jis gali būti ir gaisro priežastis, ir pasekmė.
Nepažįstamame mieste ar net dideliame prekybos centre labai nesunku pasiklysti. Taip gali nutikti, ne tik išvykus į ekskursiją su klasės draugais, bet ir vaikščiojant su tėvais... Pasimetę nežinomoje vietoje, vaikai daro didžiausią klaidą blaškydamiesi iš vietos į vietą ir taip apsunkindami paiešką jų ieškotojams. Pasimetęs nuo kompanijos vaikas turi būti vienoje vietoje ir stebėti aplinką, nes tėvai ar grupė, su kuria jis vyko, tikrai jo ieškos.
Pasiklydus prekybos centre, galima kreiptis į prekybos centro darbuotojus, kad jie informaciją apie pasimetusį vaiką paskelbtų per prekybos centro radiją. Taip pat galima kreiptis pagalbos į uniformuotus pareigūnus: policininkus, ugniagesius, kariūnus, apsaugos darbuotojus. Tokiais atvejais vaikas turi žinoti savo vardą, pavardę, namų adresą ir telefono numerį.
PASIKLYDUS MIŠKE
Kaip vaikas galėtų pagelbėti pats sau ir jo ieškotojams? Pirmiausia siūloma susirasti „draugą“. Tiesa, draugas šiuo atveju bus šiek tiek kitoks nei įprastai, bet jis tikrai padės vaikui laukti, kol jis bus surastas. Natūralu, kad miške geriausia draugu pasirinkti medį. Medis turėtų augti toje vietoje, kur vaikas pasiklydo, būti gana didelis, plačiu vainiku. Tegul vaikas jį apsikabina, pasikalba su juo, „susidraugauja“, gali net įsirengti iš samanų, šakų guolį po juo. Svarbu, kad paklydėlis liktų vienoje vietoje, kad neklaidžiotų po mišką.
Pasiklydęs vaikas turi stengtis pranešti apie savo vietą daiktais ir garsais. Pavyzdžiui, kaip nors neįprastai papuošti savo medį. Puošti medį galima viskuo, ką įmanoma rasti miške ir kas galėtų atkreipti ieškančiųjų dėmesį. Tinka saldainių popieriukai, plastiko butelis, samanos, dėmesį atkreips ir ant medžio šakų „užšokusios“ šakelės su vaisiais. Galima ir kitaip pažymėti savo buvimo vietą. Pavyzdžiui, palikti sutartinį ženklą – tris atžymas aplink vietą, kur jis yra įsirengęs savo laikiną būstą. Atžymas galima padaryti, koja užbrėžus tris brūkšnius, sudėjus juos iš šakų, kankorėžių ar kt. Pažymėti reikėtų iš kelių pusių aplink savo buvimo vietą. Neįprastai papuoštas medis, padarytos atžymos – pastebimi signalai, juos gelbėtojai pastebės netgi nakties metu.
Kiekvienas vaikas, eidamas į žygį, turėtų pasiimti švilpuką. Jis miške tikrai pravers. Vaikai gali susitarti signalus, kuriais informuos vieni apie kitus, nutikus bėdai. Pasiklydęs vaikas švilpuku galės duoti aiškų signalą jo ieškantiems.
SAUGUS ELGESYS VANDENYJE
Pagrindiniai pavojai maudantis:
o nepažįstamas krantas;
o mėšlungis;
o stipri srovė;
o šokas, netikėtai įkritus į vandenį.
Pagrindinės maudymosi taisyklės:
o niekada neplaukite į ežerą audros metu ar naktį;
o neplaukite vienas;
o plaukite tik saugiose vietose;
o žinokite, koks vandens telkinio gylis ir kokios vandens telkinio ypatybės;
o maudantis negalima kramtyti gumos ar valgyti;
o mokykitės plaukti.
Maudantis upėje, netikėtai gali pagauti stipri srovė. Tokiu atveju nereikėtų eikvoti jėgų kovojant su tėkme. Jei taip atsitiko, upe reikia plaukti pasroviui, šiek tiek įstrižai, po truputį artėjant link kranto. Jei upė vingiuota, reikia plaukti link upės vingio vidurio - ten srovė yra silpnesnė.
Maudantis jūroje, jei krantas toli, neeikvoti jėgų kovojant su bangomis, mėginant plaukti į krantą. Artėjant kiekvienai naujai bangai, stengtis energingai dirbti rankomis ir kojomis, kad praplauktumėt bangos ketera kiek galima toliau. Kai tik banga praeina, atsipalaiduokite ir laukite kitos. Kai pasieksite krantą, lipkite iš vandens tik tada, kai bangos ketera atsitrauks nuo jūsų. Lipdami į krantą stenkitės įsikabinti į ką nors tvirtą, kad atėjusi kita banga jūsų nenutemptų gilyn. Maudytis jūroje audros metu draudžiama
Jeigu į vandenį gilioje vietoje įkrito nemokantis plaukti, viskas, ką galima padaryti – tai mėginti kuo ilgiau išsilaikyti vandenyje. Siūloma keletas išsilaikymo būdų:
1. Atsigulti ant vandens, veidu į vandenį, plačiai išskėtus į šonus rankas, kvėpuoti kiek įmanoma rečiau ir giliau.
2. Judinti kojas taip, tarsi mintumėte dviračio pedalus, o rankomis mojuoti vandenyje, perkeliant ant jų dalį kūno svorio ir laikant pusiausvyrą.
Jeigu maudantis sutraukė mėšlungis:
o pirmiausia reikia atsigulti ant nugaros;
o jeigu mėšlungis sutraukė priekinius šlaunies raumenis, reikia gulint ant nugaros ištiesti koją ir patempti pėdą į priekį;
o jeigu mėšlungis sutraukė nugarinius šlaunies raumenis, ištiesus koją, pėdą lenkti į save;
o jeigu mėšlungis stipriai sutraukė ir skausmas gana didelis, o koja pati neišsitiesia, reikia mėginti ją ištiesti rankomis;
o galiausiai sutrauktą raumenį siūloma trinti ir gnaibyti, kol pajusite, kad jis suminkštėjo;
o kai mėšlungis praeina, galima plaukti į krantą, bet rekomenduojama tai daryti jau kitu plaukimo stiliumi.
Gaisro pavojai
Didžiausią pavojų žmonėms gaisro metu kelia liepsna, karštis ir degimo metu išsiskiriančios nuodingos dujos bei dūmai. Tačiau esant tam tikroms sąlygoms, gali atsirasti dar dviejų rūšių pavojai: kritiškai sumažėjęs deguonies kiekis patalpose ir sprogimas.
Liepsna - labiausiai matoma gaisro sudėtinė dalis. Liepsna - degančios dujos ir garai, kurie išsiskiria daugelio kietų medžiagų degimo metu. Ji ryški ir karšta, todėl dažniausiai žmonės ją laiko didžiausiu gaisro pavojum. Degant medienai, liepsnos temperatūra yra 850-14000C, degant naftos produktams – 1100-13000C. Liepsna gaisro metu išskiria šilumą (karštį). Dalis tos šilumos sunaudojama degimo produktams kaitinti, kita dalis išsisklaido kaip šiluminiai spinduliai, kurie kaitina aplinką ir aplink esančius daiktus.
Atvira ugnis visada pavojinga žmogui, nes liepsna nudegina. Dar pavojingesnė šiluma – karštis, kuris gali nudeginti kūną, akis. Kai aplinkos temperatūra 710C, antro laipsnio nudegimą galima gauti per 26 sekundes. Jei temperatūra 1000C , gali užtekti 15 sekundžių.
Gaisro metu pavojingas ir karštas oras, kuriuo tenka kvėpuoti. Temperatūra kambaryje gali pasiekti 1000 laipsnių. Esant tokiai temperatūrai, apdega kvėpavimo takai, net plaučiai, o drabužiai, ypač jeigu jie pagaminti iš sintetinių medžiagų, lydosi ir limpa prie odos.
Ugnis sunaikina turtą, joje galima sudegti, tačiau dažniausiai žmonės gaisruose žūva ne dėl ugnies ar karščio, o dėl sumažėjusio patalpoje deguonies kiekio arba apsinuodijimo toksiškais degimo produktais, t. y. dūmais ir nuodingomis dujomis. Degimo metu į aplinką išsiskiria daug įvairių toksiškų dujų. Jų įkvėpus galima ne tik sunkiai apsinuodyti, bet ir mirti. Žmogus gali prarasti sąmonę, uždusti ar apsinuodyti per 2-3 minutes.
Tiršti juodi dūmai, išsiskiriantys degimo metu, pavojingi dar ir tuo, kad mažina matomumą ir graužia akis. Kad greitai išeitų iš pavojingos patalpos, žmonės turi gerai matyti evakuacinius išėjimus, rodykles, rodančias išėjimo kryptį, o uždūmintose patalpose, ypač nepažįstamuose pastatuose, masinėse žmonių susibūrimo vietose, kiekvienas juda, kaip jam atrodo, tinkama, o iš tikrųjų skirtinga kryptimi. Evakuacija tampa chaotiška, prasideda panika. Tai labai pavojingas gaisro faktorius. Žmogų apima baimė, kuri temdo sąmonę ir gebėjimą blaiviai mąstyti. Žmogus nebesugeba susiorientuoti ir teisingai įvertinti situaciją.
Ugnis išdegina iš patalpos deguonį. Sumažėjus deguonies kiekiui vos trim procentais (iki 18 %), labai pablogėja žmogaus organizmo judėjimo funkcijos, o būti patalpoje, kurioje deguonies kiekis ore sumažėjęs iki 14 proc., yra mirtinai pavojinga.
Dar vienas gaisro pavojus – sprogimas. Jis gali būti ir gaisro priežastis, ir pasekmė.
2009 m. liepos 13 d., pirmadienis
VASARA - IR MALONUMAS, IR GALIMYBĖ PASTIPRINTI SVEIKATĄ
Sveika vasara. Ilgai laukta ir pagaliau atėjusi. Viliojanti didelius ir mažus savo dienų skaistumu, prisigėrusia naktų gaivumu, paukščių balsais, žiedų margumu, visu tuo, kas būdinga tik vasarai. Vasara, tai galimybė suteikti kūnui ir sielai atgaivos, stiprybės ir pasinaudoti gamtos teikiamais privalumais bei malonumais: atsigaivinti tyruose upės ar ežero vandenyse, praturtinti savo organizmą natūraliais vitaminais, saikingai pasilepinti saulės spinduliais bei aktyviai praleisti laiką.
Fizinis aktyvumas – vienas iš svarbiausių gyvensenos veiksnių, stiprinančių fizinį pajėgumą, sveikatą ir gerovę. Yra įrodyta, kad aktyvi gyvensena vaikystėje naudinga ir suaugus – fiziškai aktyvus vaikas dažniausiai bus fiziškai aktyvus ir suaugęs.
Liepos 2 dieną Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro darbuotojos buvo nuvykę į Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centro darbuotojų surengtą stovyklą socialiai apleistų šeimų vaikams Degesoje. Stovyklavietė įsikūrusi Zarasų rajone, pušų prieglobstyje, prie raibuliuojančio Ligajos ežero kranto, nuostabios gamtos glėbyje. Kelionės tikslas – sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas. Šiuos įgūdžius specialistės stengėsi pateikti per žaidimus, aktyvią fizinę veiklą.
Su vaikais dirbanti socialinė pedagogė Aida Zlataravičienė pasakojo, kad centro globojami vaikai jau ne pirmus metus šioje stovykloje praleidžia po keletą dienų. Tokiu būdu pakeičiama aplinka, vaikai gali pasidžiaugti gamtos teikiamais malonumais, turi galimybę grūdintis, pasisemti sveikatos iš natūralios gamtos.
Biuro darbuotojos suorganizavo rytinę mankštą, kuri suteikė gerų emocijų, leido prasiveržti energijai. Vaikai deklamavo savo sukurtus eilėraščius, piešė, ant pievelės susėdę, gėrė arbatą ir vyko diskusijos apie asmens higieną, apie judėjimo naudą.
Po pertraukėlės vyko estafetės. Laimėjo draugystė. Visiems vaikams buvo įteikti padėkos raštai bei dovanėlės. Stovyklavietės svečiams ir šeimininkams buvo išdalinti lankstinukai.
Norisi pasidžiaugti, kad vaikai iš socialiai apleistų šeimų turi galimybę pasidžiaugti vasaros teikiamais malonumais.
Vasara trumpa, todėl kiekvienas iš mūsų skubėkime ja pasidžiaugti. O tai, kas teikia džiaugsmą, visada duoda didelę naudą mūsų sveikatai.
Fizinis aktyvumas – vienas iš svarbiausių gyvensenos veiksnių, stiprinančių fizinį pajėgumą, sveikatą ir gerovę. Yra įrodyta, kad aktyvi gyvensena vaikystėje naudinga ir suaugus – fiziškai aktyvus vaikas dažniausiai bus fiziškai aktyvus ir suaugęs.
Liepos 2 dieną Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro darbuotojos buvo nuvykę į Utenos vaikų socialinės paramos ir ugdymo centro darbuotojų surengtą stovyklą socialiai apleistų šeimų vaikams Degesoje. Stovyklavietė įsikūrusi Zarasų rajone, pušų prieglobstyje, prie raibuliuojančio Ligajos ežero kranto, nuostabios gamtos glėbyje. Kelionės tikslas – sveikos gyvensenos įgūdžių ugdymas. Šiuos įgūdžius specialistės stengėsi pateikti per žaidimus, aktyvią fizinę veiklą.
Su vaikais dirbanti socialinė pedagogė Aida Zlataravičienė pasakojo, kad centro globojami vaikai jau ne pirmus metus šioje stovykloje praleidžia po keletą dienų. Tokiu būdu pakeičiama aplinka, vaikai gali pasidžiaugti gamtos teikiamais malonumais, turi galimybę grūdintis, pasisemti sveikatos iš natūralios gamtos.
Biuro darbuotojos suorganizavo rytinę mankštą, kuri suteikė gerų emocijų, leido prasiveržti energijai. Vaikai deklamavo savo sukurtus eilėraščius, piešė, ant pievelės susėdę, gėrė arbatą ir vyko diskusijos apie asmens higieną, apie judėjimo naudą.
Po pertraukėlės vyko estafetės. Laimėjo draugystė. Visiems vaikams buvo įteikti padėkos raštai bei dovanėlės. Stovyklavietės svečiams ir šeimininkams buvo išdalinti lankstinukai.
Norisi pasidžiaugti, kad vaikai iš socialiai apleistų šeimų turi galimybę pasidžiaugti vasaros teikiamais malonumais.
Vasara trumpa, todėl kiekvienas iš mūsų skubėkime ja pasidžiaugti. O tai, kas teikia džiaugsmą, visada duoda didelę naudą mūsų sveikatai.
Užsisakykite:
Pranešimai (Atom)
