2010 m. lapkričio 30 d., antradienis

2010 M. PAAUGLIŲ PATYČIŲ PAPLITIMO TYRIMO REZULTATAI

Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras 2010 m. spalio-lapkričio mėn. atliko 11-16 metų paauglių patyčių paplitimo tyrimą. Utenos rajono mokyklose buvo išdalinta 500 anketų, o tyrime dalyvavo 492 mokiniai, atitinkantys tyrimo tikslinę grupę. Buvo apklausti 171 mergaitė ir 147 berniukai, gyvenantys mieste, bei 87 mergaitės ir 87 berniukai, gyvenantys už miesto, kaime.
Patyčias (priekabiavimą) galima apibūdinti kaip „tyčinį pasi¬kartojantį neigiamą (nemalonų arba skausmingą) vieno ar kelių asmenų elgesį, nukreiptą prieš asmenį, kuriam sunku pačiam apsiginti“. Patyčios yra vienas iš pagrindinių veiksnių, smarkiai žalo¬jančių vaikų psichikos sveikatą ir trukdančių saugiai jaustis mokykloje, namuose, gatvėje. Patyčios skirstomos į tiesio¬gines (fizinės, žodinės), kai vaikas yra puolamas atvirai, ir netiesiogines (vaikas skaudinamas nenaudojant tiesioginės agresijos).
Nors apie patyčias Lietuvoje labai daug kalbama, kai kurie mokiniai vis dar nežino, kas yra patyčios, ir nemano, jog jie tyčiojasi ar iš jų yra tyčiojamasi. Lyginant mieste ir už miesto, kaime gyvenančių mokinių atsakymus, pastebėta, jog mokiniai, gyvenantys mieste, mokykloje ar klasėje jaučiasi saugesni už mokinius, gyvenančius už miesto, kaime.
Už miesto, kaime gyvenantys mokiniai taip pat dažniau nei mieste gyvenantys yra dėl patyčių nenuėję į mokyklą (atitinkamai 9 ir 5 proc.), pamokas (11 ir 6 proc.) ar vengę vietų mokykloje (26 ir 23 proc.).
13 proc. mieste ir 21 proc. už miesto, kaime gyvenančių mokinių patiria mokykloje patyčias. 10 proc. respondentų nežino, ar iš jų tyčiojasi kiti mokiniai. Tyrimų duomenys rodo, kad berniukai dažniau nei mergaitės tampa patyčių objektu (7 proc. berniukų, gyvenančių mieste, bei 11 proc., gyvenančių už miesto, kaime, lyginant su 6 proc. mieste gyvenančių mergaičių bei 10 proc. už miesto, kaime).
Ir mieste, ir už miesto, kaime gyvenantys mokiniai kenčia tiek nuo tiesioginių fizinių, tiek nuo netiesioginių verbalinių patyčių. Pastebėta, kad tarp mieste gyvenančių mokinių paplitę apkalbinėjimas, šmeižimas, pravardžiavimas, erzinimas, šaipymasis ir stumdymas.
Tarp už miesto, kaime gyvenančių mokinių be apkalbinėjimo, šmeižimo, pravardžiavimo, erzinimo bei šaipymosi paplitęs ir mušimas, kumščiavimas.
Dažniausios patyčių vietos, nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos (mieste ar už miesto), nesiskiria. Tai yra mokyklos koridorius, klasė bei mokyklos kiemas, teritorija.
Dažniausiai mieste gyvenantys mokiniai patyčių atveju stengiasi parodyti, kad tai jų nejaudina, pasako apie tai draugams ar tėvams arba nesiima jokių veiksmų.
Už miesto, kaime gyvenantys mokiniai patyčių atveju dažniausiai atsako tuo pačiu, pasako tėvams arba stengiasi parodyti, kad tai jų nejaudina.
Tiek mieste, tiek už miesto, kaime gyvenantys mokiniai patyčių atveju kreipiasi(-ųsi) į klasės auklėtoją ar tėvus.
Remiantis respondentų atsakymais, galima teigti, jog 13 proc. mieste ir 14 proc. už miesto, kaime gyvenančių mokinių tyčiojasi iš kitų, o atitinkamai 8 proc. ir 10 proc. nežino, ar tyčiojasi. Dažniausi tyčiojimosi būdai: pravardžiavimas, erzinimas, šaipymasis, apkalbinėjimas, šmeižimas, ignoravimas, nebendravimas, nepriėmimas į bendrą veiklą, stumdymas.
Jei mokykloje vyksta patyčios, mokiniai dažniausiai bando apginti tą, iš kurio(-ios) tyčiojasi.
Dauguma mokinių (42 proc. mieste gyvenančių ir 46 proc. už miesto, kaime) mano, jog mokytojai nesityčioja iš mokinių.
Dauguma mokinių mano, jog, jei mokytojas mato, kad yra tyčiojamasi iš kurio nors mokinio, jis stabdo patyčias.
75 proc. mieste ir 77 proc. už miesto, kaime gyvenančių mokinių mano, jog patyčios yra nenormalu. Taip pat 77 proc. mieste ir 74 proc. už miesto, kaime gyvenančių mokinių mano, jog reikia pranešti suaugusiesiems, jei iš jų tyčiojasi. Apie vaiką, kuris tyčiojasi iš kitų mokinių, praneštų kiek mažiau – 67 proc. mieste ir 68 proc. už miesto, kaime gyvenančių mokinių.
Tyrimo duomenis analizavo ir apibendrino Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuro
Visuomenės sveikatos stebėsenos specialistė Evelina Narkevičiūtė-Petravičienė

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą