Ką vaikai mano apie sveiką gyvenimo būdą?

Žaluma, paukščių giesmės, šiltas vėjelio dvelksmas, gaivus žemės kvapas po lietaus...visa tai pranašai besibaigiančio pavasario ir taip norisi, kad artėjanti vasara padovanotų tik geras emocijas, malonų poilsį ir galimybę savo mitybą paįvairinti šviežiomis daržovėmis ir vaisiais, kuriuos užaugino mūsų pačių rankos; saikingai pasilepinti saulės teikiama šiluma; išnaudoti galimybę maudytis gaiviuose ežero, upės ar jūros vandenyse ir t.t.
Utenos rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biuras balandžio mėnesį organizavo rašinio konkursą „Sveikai gyventi man padeda“ penktų klasių moksleiviams. Šio konkurso tikslas - Skatinti vaikų pozityvų požiūrį į sveiką gyvenseną.
Vertinimo komisijai buvo pateikti 65 rašiniai. Ir nors dauguma dalyvių buvo miesto mokyklų penktokai, tačiau aktyviai rašė ir kaimo mokyklų vaikai. Ypač daug rašinių parašė Krašuonos, Aukštakalnio, R.Šaltenio pagrindinių mokyklų penktokai. Daugelis ne tik rašė, bet ir meniškai apipavidalino savo darbelius.
Komisija atrinko 16 pačių gražiausių rašinėlių, kurių autoriai: Krašuonos pagrindinės mokyklos – Raminta Kairionytė, Viktorija Sadaunikaitė, Dovilė Blažytė, Aurelija Klimašauskaitė, Henrika Saikauskaitė; Aukštakalnio pagrindinės mokyklos – Gerda Meidutė, Karolina Maciulevičiūtė, Austėja Lasytė, Gabrielė Tarailytė, Tomas Česnavičius, Donatas Reinys; Vyturių pagrindinės mokyklos – Agnė Bulatovaitė; R.Šaltenio pagrindinės mokyklos – Karolina Purvinaitė, Karolina Bieliauskaitė; Užpalių gimnazijos – Ingrida Gaučytė, Gintarė Bučinskaitė. . Ir nors visi dalyviai gavo po padėkos raštą, tačiau nugalėtojų laukė ypatingas prizas – kelionė į Anykščius. Gegužės 12d. minėti vaikai bei visuomenės sveikatos priežiūros specialistės kartu su biuro darbuotojomis, išvyko į Anykščius. Vėsus ir drėgnas oras nesutrukdė sudalyvauti edukacinėje Arklio muziejaus programoje.
Pagrindinis kelionės tikslas – duonos kepimas.
Ir nors gamta šiluma buvo šykšti, tačiau sušilome jaukioje etnografinėje sodyboje, kurioje mus pasitiko tautiniais rūbais vilkinti šeimininkė. Iškūrentas duonkepis, skleidė malonią šilumą. Visi su didžiausiu susidomėjimu klausėsi pasakojimų apie senolių papročius, kaimo žmonių gyvenimą, duonos kepimo ypatumus ir kt. Dalyviai buvo įtraukti į diskusijas ir pamąstymus. Šeimininkei ruošiant pašauti pirmą duonos kepalėlį, buvome paraginti „pamylėti“ duonelę daina.
Vėliau galėjome ne tik pamatyti, kaip duonelė ruošiama kepti, bet ir kiekvienas pats darė savo „pagranduką“, kuriuos šeimininkė pašovė į krosnį.
Kol mūsų duonutė kepė, muziejaus gidas supažindino su kitomis ekspozicijomis.
Priartėjus prie sodybos, pajutome šviežiai iškeptos duonos kvapą. Kuris kvieste kvietė užeiti į vidų. Čia mus nustebino padengtas vaišėmis stalas. Garavo karštos, krosnyje keptos bulvės bei žolelių arbata. Galėjome vaišintis naminiu varškės sūriu su medumi, rūkyta mėsyte, namine duona bei bandele. Maistas buvo ne tik skanus, bet ir sveikas. Prieangyje laukė karšti duonos „pagrandukai“. Kiekvienas rado savo duonelę. Visi buvome kupini gerų emocijų ir įspūdžių.
Kelionė namo neprailgo ir dar ilgai sielą bei kūną šildė vėstantis duonos kepaliukas.